Norėti nedraudžiama (fantastiškas pasakojimas iš šokėjos gyvenimo)

Visi personažai išgalvoti, vardų sutapimai atsitiktiniai ir neturi nieko bendro su realiais žmonėmis (autoriaus pastaba)

 ...butelyje tupėjo džinas! Neilgai mąsčiusi, aš ištraukiau kamštį ir kambarys paskendo dūmuose. Kai dūmai išsisklaidė, ant kėdutės sėdėjo raukšlėtas senučiukas su ilga balta barzda .

- Ko pageidautum, Šeimininke? – pasiteiravo jis.

Ko gali panorėti mergina, kuri  užsiminėja sportiniais šokiais... Manau, kad sugalvojau!

- Klausyk, Džine, gali padaryti taip, kad būčiau Lotynų Amerikos šokių programos pasaulio čempione?

- Pasaulio čempione? Tuojau pat! Klausau! – Džinas pasilenkė ir anksčiau, nei aš suspėjau ką nors pridėti, suplojo delnais.

...stoviu aš ant pakylos su savo partneriu. Į veidą nukreiptos prožektorių šviesos, fotoaparatų blykstelėjimai, salė ploja stovėdama, visi džiaugiasi. Nejau įvyko? Pasuku žvilgsnį į dešinę - opa! – ten stovi Malitovskis su Džoanna ir vos sugeba susilaikyti. Iš kairės, trečioje vietoje, stovi Ricardo Kokki ir Julija. Sprendžiant iš veidų, teisėjai supranta dar mažiau nei sidabro apdovanojimų laimėtojai. Tuo metu Karlas Brojeris įteikia mums čempionų taures, partneris iškelia ją virš galvos ir fotoaparatų blykstės susilieja į vieną šviesią dėmę.

Staiga kažkur iš kolonėlių mane pasiekia Stanislovo Popovo balsas: „O dabar tradicinis nugalėtojų šokis! Savo nuostabią rumbą parodys Lotynų Amerikos šokių pasaulio čempionai....“ jo žodžiai skęsta aplodismentų griausme.

Mes, apgaubti momento didybės ir magijos, leidžiamės ant parketo… ir čia aš suprantu, kad dėviu senąlotynų suknelę, tą pačią, su kuria aš jau metus dalyvauju varžybose (jau ruošiausi užsisakyti naują suknelę) – ir tai viskas vyksta fantastinių Džoannos ir Julijos apdarų fone! Skamba muzika, ir mes stebimi daugelio kamerų šokame mūsų variacijas, ir partneris, kaip visada pradeda kvailioti trečio posūkio metu, paskui, kaip kartais būna, nevisai tiksliai atlieka judesį, o beto dar kliūva vos ne kiekviename žingsnyje. Metu žvilgsnį į pakylą, ant kurios stovi likusieji finalistai. Malitovskis išblyškęs ir įdėmiai mus stebi. Kokki rūstus ir susikaupęs, bet taip pat jaučiasi, kad jis tuoj tuoj sprogs ir įvyks kažkas baisaus. Žiūrovų gretose kyla neaiškus gaudesys. Mane išmuša šaltas prakaitas, aš tiesiog savo oda jaučiu visus nedraugiškus žvilgsnius. Nutyla muzika, mes, sukaupę paskutines jėgas, nusilenkiame ir virš salės pakimba neaiški tyla.

„Nušalinti teisėjus!“ – pasigirsta aiškus šauksmas iš VIP zonos pusės ir visi dalyvavusieji pratrūksta. Kažkas perlipa per atitvarą ir lekia parketu tiesiai į mus su neaiškiais ketinimais.

- Bėgam!!! – rėkiu savo partneriui ir lekiu iš visų jėgų į užkulisius, tikėdama, kad kulniukai nesulūš.

Mūsų lagaminas stovi persirengimo kambario gale. Kur gi Džinas?! Užčiuopiu indą tarp drabužių ir kosmetikos.

- Na, ar esi patenkinta, Šeimininke? – neskubiai teiraujasi senučiukas, o tuo metu pirmieji Malitovskio fanatai įpuola į persirenginėjimo kambarį ir lekia prie manęs.

- Tu išprotėjai! Greičiau! Viską atšauk ir grąžink mane atgal, namo!!!

- Klausau!

Persirenginėjimo kambarys, prisipildęs nepatenkintų žiūrovų, teisėjų ir šokėjų, išnyksta, ir aš vėl esu savo namuose su uždarytu indu rankose. Ištiestmis kojomis prieinu prie šaldytuvo, paimu didelį indą ledų ir, susmukus krėsle, pradedu juos valgyti. Palengva pagerėja..

Aš atidarau indą ir išleidžiu savo tarną į laisvę.

- Ko pageidauji, Šeimininke, šį kartą? – žemai lenkiasi Džinas, be jokios šypsenos ar pašaipos. Jo laimė.

- Pirmiausia, noriu pačios gražiausios pasaulyje Lotynų Amerikos šokių suknelės. Antra, nenoriu su šiuo partneriu turėti gėdos varžybose! Tegu su manimi šoka Franko Formika!

- Klausau! – nė nemirktelėjęs linksi galva Džinas.

...Suknelė iš karto prikaustė visų dėmesį. Pažįstami žavėjosi arba prarasdavo kalbos dovaną, nepažįstamieji atsargiai domėjosi, kur aš ją siuvau ir kiek tai man kainavo.Aš tik paslaptingai šypsojausi ir ėjau toliau. Jaunasis partneris galutinai visus pribaigė.

- Ar ne per daug tau geras? – pašaipiai paklausė viena draugė iš kito kolektyvo, ir jos klausime aiškiai skambėjo „juodas“ pavydas.

Ką, prarijai? Man pasidarė labai linksma, aš pasijaučiau pasaulio valdove, tikrai ne mažesnė.

Ir žinoma, šiose varžybose mes buvome pirmi. Kaip sakoma – be variantų. Partneris šoko visiems 110 procentų, o į kitas poras lyg ir niekas net nežiūrėjo, suknelė švytėjo ir mirgėjo prožektorių šviesoje, aš mėgavausi kiekvienu momentu praleistu ant parketo...

Po varžybų mes su Franko persirengėme, susirinkome daiktus ir pajudėjome link išėjimo. Staiga jis sustojo.

- Mums reikia rimtai pasikalbėti.

- Pasikalbėti? Na, kalbam, - nusižiovavau atsipalaidavusi ir laiminga.

- Atleisk, bet aš ketinu nutraukti mūsų partnerystę.

- Nutraukti? – aš staigiai sustojau ir nesuprasdama spoksojau į jį. – Kodėl?

- Nepyk, bet jaučiu, kad su tavimi negaliu pilnai realizuoti savo potencialo. Man pabodo tave tampyti, sukioti ir tempti visą šokį. Surask sau kitą partnerį.

Jis mandagiai ir šiek tiek kaltai nusišypsojo. O tada apsisuko ir išėjo.

Aš stovėjau pasimetusi ir palengva supratau jo žodžių prasmę. Ką reiškia pabodo tampyti??? Ar tai jis tempė visą šokį??? Kvailys!

Įsiutusi ištraukiau kamštį iš butelio, ir Džinas, kaip visada ramiai, atsirado šalia.

- Po velnių tokį partnerį! – surėkiau aš, - Na, aš dar jam parodysiu! Jis dar pasigailės, kad išėjo!

- Ko iš manęs norėtumėte, Šeimininke?

- Džine, aš noriu, kad mano asmeniniu treneriu taptų Donni Bernsas, ir užsiimtų su manimi 8 valandas per dieną!!!

- Bus padaryta, - linktelėjo mano tarnas.

...iš salės aš iššliaužiau vos gyva ir šiek tiek nusivylusi. Jei atvirai, tai maniau, kad vienas garsiausių pasaulio trenerių galės mane tikai ko nors išmokyti. O jis vis tą patį: „Laikyk rankas, klausyk muzikos, dar kartą, pagrindinį žingsnį“! Aš sėkmingai galėjau ir su ankstesniu treneriu užsiiminėti, jis man kaip papūga tą patį kartojo. Viskas nusibodo!

Aš išsitraukiau butelį ir ištraukiau kamštį.

- Darom taip. Tiesiog padaryk, kad aš šokčiau kaip Melia, Julija Zagoruičenko ir Melinda Tokorder. Ne! Geriausiai už visus pasaulyje! Ir tegu mano partneris šoka kaip Kriklivyj, Malitovskij, Kokki, Surkov ir Vatsonas vienu metu!

- Klausau!

Pasigirdo pokštelėjimas ir aplinkinis pasaulis akimirksniu pasikeitė.

...Mes sušokome džaivą, nė karto nesuklydome. Mes sušokome visus penkis šokiusties žmogaus galimybių riba. Žiūrovai žiūrėjo tik tai į mus, visa salė pakilo ir dar ilgai mums plojo, šaukė ir švilpė. Patys nekantriausi išbėgo ant parketo, kad mums įteiktų gėles. Va, tai aš suprantu! Prie išėjimo iš aikštelės prie mūsų pribėgo verkdamas treneris, kuris nuo mūsų šokimo neteko amo, ir žiūrėjo į mus lyg matytų mus pirmą kartą. Konkurentai persirenginėjimo kambaryje mums pasitiko ovacijomis ir pasveikino su pelnyta pergale. Nežiūrint į užplūdusias emocijas ir kraujyje kunkuliavusį adrenaliną, aš kritau į lovą ir užmigau net nenusiplovus kosmetikos.

Penktą valandą ryto mane pažadino skambutis į duris.

- Ką velnias atvedė taip anksti? – aš suburbėjau ieškodama šlepečių.

Ant slenksčio apsirengęs sportiniu kostiumu stovėjo mano partneris.

- Kaip, tu dar nepasiruošusi? – nustebo jis. – Ir makiažą dar net nenusiplovei...

- Mes kažkur ruošėmės? – susiraukiau.

- Kaip gi, pas mus tvarkaraštis, jei tu prisimeni. Ir mes nė karto nepraleidome.

- Ko nepraleidome??? – pradėjau netekti kantrybės.

- Kaip tai ko? Iš pradžių lengvas bėgimas pusantros valandos,- jis pradėjo lenkti pirštus, paskui 2 valandas fitnesas, paskui privačios pamokos ir praktikavimas, paskui dar viena pamoka ir vakare grupė.

- Tu išprotėjai! Kada aš tiek užsiiminėjau!

- Tu mane stebini. O kaip tavo principai? Pati tokiu darbu kūrei idealų kūną, o dabar nori viską sugadinti? Kas tau nutiko???

- Ir kas? Nori pasakyti, kas aš turiu taip kasdien užsiiminėti? O kaip pliažas, klubas, draugai, gyvenimas galų gale???

- Na, aš net nežinau, ką pasakyti, - ir partneris nuėjo link lifto.

- Na ir čiuožk! – piktai riktelėjau jam iš paskos ir puoliau kviesti Džiną.

Jis iš karto pasirodė.

- Klausau tavęs, Šeimininke!

Atsakydama jam pažėriau necenzūrinių išsireiškimų.

- Tai jūsų naujas noras? – pasiteiravo šlykštus senukas.

- Ne!!! – kriuktelėjau. – Viskas nusibodo! Kokia iš tavęs nauda, jei negauni to, ko reikia! Grąžink viską taip, kaip buvo ir grįžk į savo butelį!

- Klausau, - paspaudė pečiais Džinas.

...Aš išėjau iš mašinos, gaivus upės vėjas puolė žaisti su mano plaukais. Priėjau prie tilto krašto, gerai užsimojau – ir po sekundės butelis su senoviniu kamščiu dingo drumstame upės vandenyje.

- Stebuklai tokia nesąmonė! Viską tenka daryti pačiai, - burbtelėjau sėsdama į automobilį ir nuspaudžiau greičio pedalą, kad suspėčiau į vakarinė treniruotę.

Straipsnį išvertė I.Rimkienė